Žiūrint į tolį visada matomas brūkšnys, ties kuriuos susilieja dangus ir žemė. Vakar dangus buvo rausvas, purpurinis, rodos, kvepiantis, o žemė dvelkė ramybe, noru susilieti su dangumi, netekti proto ir pasijusti silpna, plevenančia ir rausva moterimi. Kelkraščio žibintai atsispindėjo baloje, į kurią buvau įmerkęs savo koją. Vanduo sunkėsi į mano raudoną kojinę. Ausinėse garsiai rėkė ,,The Arctic Monkeys” vokalistas. Myliu jį, jo britišką akcentą, londonietišką gyvenimo būdą. Vandens lašiukai jau pasiekė didyjį kojos pirštą – šlapia… bet dangus… Dangus nuostabus: rausvas ir minkštas, ir ausinėse rock’as.
Juodi amerikietiško stiliaus akiniai spaudė nosį, Coke skardinė rankoje maloniai vėsina delną, batas, koja baloje, šlapia kojinė ir šypsena. Dantys, apkaustyti metalo grandinėle, besikabinančia už vidinės skruosto odos, gal dėl to ir buvo pavadinta ta granginėlė kabėmis?! Kabinasi, kabinasi ir prisikabina, tada surinku kažką į anglišką keiksmažodį.
Kabė vėl įsikabino į mano skruosto odą… dangus… Kažkada matytas filmas ,,Vanilla Sky” (,,Vanilinis dangus”) puikiai tiktų apibūdinti mano gyvenimo istoriją.
Gyvenau. Gyvenau, bet kitur ir, drįstu teigti, kitaip nei visi. Mano mintys ir jausmai buvo suklastoti, pateikti neaiškia mikroschemų sandara, suvesti į kompiuterį, kuris pasako, įsako ar sumindžioja viską, ką aš darau.
,,The Arctic Monkeys”, ot, kietai ,,bičai” pavaro. Gitarų stygos virpina mano ausų membraną. Žinojau jos lotynišką pavadinimą, kurį sakė dėstytojas, bet jis jau ištrintas…
Buvau studentas. Taip, medicinos studentas, besiklausantis rock’o, nekenčiantis pop’so ir dievinantis savo suveltus plaukus. Nesakau, Stalonės ar Travoltos šuluosenos gražios, bet, ei, žmonės, jau XXI amžius! Lako ir želė perteklius ant makaulės ir vyrai stovintys prie veidrodžio – banalu. Va, rock’as ir beždžionės… myliu juos! Sakot, neįmanoma mylėti vaikinų? Įmanoma…
Tai va, mano gyvenimo istorija. Gyvenau, bet kitur ir kitaip nei visi. Šaldytuvo ten nebuvo, televizoriau taip pat, o Dieve, ten nieko nebuvo – tuščios sienos. Na, gal kelis ir mažus plyšelius įmačiau ir langas. Va, langas buvo mano vanilinis dangus. Mane tame aštuonių kvadratinių metrų kambaryje uždarė prieš penkis metus. Sakot seniai… žinokite, kad aštuoni kvadratiniai metrai, taip, aštuoni, be šaldytuvo, televizoriau – kančia. Kas su manimi vyko tame kambaryje vienas Dievas težino. Sakau jums, žmonės, buvau tikras Tomas Cruises susidūręs su savo kitu savimi ir savo kitu gyvenimu.
Coke buvo nuostabiai prisotinta angliarūgštės, tokia, kad grukštelėjus net ašara ištrykšta. Kojinė šlapia ir semia jau bato kulną – nereiktų taip ilgia baloje stovėti, bet jūs tik pažvelkite į dangų…
Šalia perėjos ir mano kojos, mirkstančios vandenyje sustojo vaikinukas. Dievaži, niekam nenorėjau sakyti ,,labas”. Kažkaip ,,hey ya” ar ,,hola” man tiesiog organiškiau skamba ir labiau susilieja su mano keistu galvos manevru pagal ,,The Arctic Monkeys”, myliu juos!
- Hey,- pasakiau vaikinukui ir kiek suglumęs pateliuškavau savo Coke skardinę.
- Hey,- atsakė. Priėjo arčiau ir paspaudė man ranką. – Remas, malonu.
- A… Peteris, brol. – Ištraukiau koją iš balos, ji jau pakankamai šlapia, kad ant asfalto paliktų keistus mano pėdsakus.
- Tu vietinis?
- Na… – O ką man sakyti?! Kad gyvenau čia, bet neegzistavau, nes mano smegenys mirko kažkokiame stiklainyje?! Ne… – Gyvenau čia seniau ir dabar vėl gyvenu, - parodau pirštu į savo jaukų buto balkoną.
- Tu man matytas..
- Sakai… – Įtariai primerkiu akis. – Gražus dangus.
- Kartais tu ne Tomas?
- Kad lyg Peteris. – Šiaip jau aš nežinojau, nei kas aš esu, nei ką aš čia darau…
- Taip, tu Cruises…
- Brol, ne per daug ,,Vanilinio dangaus”?
- Jėga filmas!
Man tas vaikinukas patiko. Ypač patiko jo žali sportbačiai. Pakviečiau aš jį į kavinę ir pradėjau pasakoti savo gyvenimmo istoriją. Arbatiniu šaukteliu pasikasiau galvą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tokia istorija galėtų sudominti vaikinuką, bet…
- Mažame aštuonių kavadratinių kambaryje be šaldytuvo, televizoriaus – elektros ten nebuvo. Buvo langas ir rausvas dangus, o gal rausvas langas ir dangus… mano galvoje tuo metu sukosi labai daug rūpesčių, tad visus juos kaip matematikos, biologijos, na, gal labiau medicinos, ir dar besidomintis informatika, studentas užkonservavau. Nustačiau laikinumo ir nuostabaus gyvenimo programą, smegenis atskyriau nuo kūno, širdies plakimą sulėtinau ir užsidariau mažame kambaryje.
- Tu…
- Taip, aš studentas, medicinos studentas. Prašau, nepertraukinėk. Sakei matei filmą ,,Vanilinis dangus”, tai čia panašiai viskas tik jokios avarijos, subjauroto veido ir nuostabios Cruises’o šukuosenos. Tik mano protas ir sumanymas. Šiandien, beje, yra pirmoji mano diena… pirmoji diena, kaip aš gyvas vėl. Tu, Remai, esi mano pirmasis sustiktas žmogus ir girdintis šį pasakojimą. Taip tu pirmas. Keturios sienos, durys ir langas – daugiau nieko, tik aš. Patogiai atsiguliau ant grindų, užsiklojau apklotu ir užmigau. Ar tu įsivaizduoji, kad tuo metu mano sapnai…
- O tu sapnavai?
- Taip, Remai, sapnavau. Ir mano sapnai buvo mano kūno realybė. Aš norėjau suprasti, koks turi būti mano gyvenimas. Nustačiau laikinumo ir nuostabaus gyvenimo programą, parinkau tam tikrą įvykių seką, savo planuojamų dalykų seką, o tolesni įvykiai man turėjo parodyti, kas aš esu iš tikrųjų, kas skirta man, o kas kitam, na, supranti. – vaikinas linksčioja galvą.
Susimąsčiau. Prabėgo tik penki mano gyvenimo metai, kol supratau, kas aš toks esu. Supratau, kodėl aš toks ir koks būsiu. Tai baugu, bet savotiškai ir žavu… Pajudinau savo sustingusius, į vieną tašką fiksuotą žvilgnį nustačiusius akių obuolius ir toliau tęsiau pasakojimą.
- Remai, aš turėjau draugę Mari. Nuostabi buvo mergina. Ji man taip nepakartojamai plaukus šukavo. Ir ji dingo. – Gurkštelėjau kavos, pieno puta maloniai nusėdo ant lūpų. – Bet ji nieko nepasakiusi dingo. Ji buvo viena iš priežasčių tirti save. Maniau žinąs, ko reikia moteriai, bet pasirodo klydau, nepažinojau aš jos. Remai, tu net neįsivaizduoji, kiek nugyvenau su Mari per tuos penkis metus. Sužinojau labai daug apie ją; pamilau, įsimylėjau, mylėjau, po to netekau jos, radau, džiaugiausi kaip mažvaikis, bet vėl praradau… – sustingau. Savo visas mintis fiksavau į kraupų vaizdą: Mari, ašarotos jos akys, ranka nubrauktas lūpdažis, basos pėdos, minkančios rudenėjančią pievą, ežeras ir trumpa suknutė, plaikstoma vėjo. Mari… kūnas grimztantis į vandenį, ašaros ir noras nubusti. – Ji nusižudė.
- Brol, bet sakei, kad tai tik sapnas.
- Taip, bet tokia gali būti ir tikrovė. Tai buvo mano pirmasis atradimas – aš negaliu mylėti moters… oi, kiek daug tų atradimų dar buvo… Antras, bet ne ką prastesnis supratimas atsirado apie automobilius ir greitį. Ratai, prakasantys gruntą, beriantys akmenukus, atleidžiamas sankabos pėdalas, spūstelėjamas akseleratorius ir šūvis iš vietos. Arklių riaumojimas variklyje ir nuvaškuotas nuosavas ,,Ferrari”. Mačiau nuostabius debesis, plačius lėktuvo sparnus, mirties kilpą, suktuką. Pajutau, kaip maistas bando veržtis pro sukąstus dantis, žarnos slenka gerklės link, akys rasoja po akiniais. Laisvė, skrydžiai, nauja meilė. – Pajutau, kad paraudau. To niekam nebuvau pasakojęs, tai buvo be galo asmeniška. - Jo vardas buvo Aleksandras. Aš jį draugiškai vadinau Saša. Jaunas mafukas, tačiau nebijantis iššūkių ir šokti su parašiutu. Beje, gal teko?
- Ne.
- Nieko. Aš dar bent tuziną kartų šoksiu, tai tikrai ir tave galėsiu pasiimti. Tai va, penkis metus tyriau save. Tyriau, atlikau su savimi krūvas įvairiausių bandymų ir supratau, kad man gyventi iš viso yra negalima. Man reiktų, kaip kokiam Tom’ui Cruises’ui, nušokti nuo dangoraižio ar blogai išskleisti parašiutą. Įremti sau į smilkinį ginklą ir paspausti gaiduką… nors ne… aš per didelis bailys pats pasitraukti iš gyvenimo… – Gurkštelėjau kavos. Man rodos, Remas suprato, kad mano per didelis atvirumas nieko gera nežada. Suprato, kad aš esu vis tiek pasiklydęs kažkur, o toks ir buvau. Buvau paklydęs tarp realybės ir iliuzijos. Maniau, kad dabar pabusiu ir vėl regėsiu savo rausvą dangų. Kažkas man viduje sakė, kad čia tikrovė, tuo kažkuo labai norėjosi tikėti. Kažkas sakė, kas Remas – mano sūnus… visų labiausiai gąsdino tai, kad viskas baigsis. – Nuostabus dangus, Remai, pažiūrėk! – vaikinukas stovėjo užvertęs galvą ir spoksojo į vakarėjantį dangų.
- O koks dangus būna sapnuose?
- Dar rausvesnis, kartais kruvinai, kartais tyrai melsvai…
- O kaip būna sapnuose? – jis vis dar nenuleido akių nuo dangaus.
- Remai, sapnuose nebūna gerai. – Tada susimąsčiau, kur tuomet būna gerai. – Sapnuose galime nužudyti, atgaivinti, nužudyti ir nebeatgaivinti; mylėti vyrus ar moteris; būti vaiku ar suaugusiu. Tiek tu , tiek aš sapnuose galime būti dievais – bet kuo. Ar tai smagu, paklausi? Na, kol neatsibodo buvo labai smagu, bet po to viskas susimaišo.
- Kas?
- Tikrovė ir realybė. Mano penki metai, aštuoni kvadratiniai metrai, langas, skrydžiai, žmogžudystės, meilės, kerštas ir pavydas – viskas susimaišė. Vakar dar buvau savo paties kalinys, o šiandien jau nominuojmas Nobeliu ir Oskaru.
- Tu vaidinai?
- Ne. Aš tiesiog viską nufilmavau. O geresnio filmo už tikrą gyvenimą nieks nesukurs. – Nusišypsau. – Geriausio filmo titulas jau buvo nuspręstas, tai pretenduoju į geriausią scenarijų, parodaksalu? Ne, Amerikos ponams tai pasirodė net labai orginalu, kad jokio scenarijaus net nebuvo… Pavadinau filmą ,,5&8” – tai visas mano gyvenimas per penkis metus aštuonių kvadratų erdvėje. Ar pastebi, kur tave veduosi?
- Ne, - čia ne mano kvartalas. Čia nieko neatpažįstu.
- Remai, čia mano butas, - rodau į balkoną su rožiniu stiklu, - eime. – Nenorėjau toliau pasakoti, kaip viskas baigėsi, kodėl aš su kabėmis, kodėl klausausi ,,The Arctic Monkeys”, kam geriu Coke.
Laiptinė. Dažų kvapą įgavusi laiptinė, traškantys ąžuoliniai laiptai, seni ranktūriai ir paskutinis aukštas. Baltos mano buto durys.
- Einam, - paraginau Remą. – Jis klusniai įėjo į vidų.
Mano butas priminė laboratoriją: kompiureriai, buteliukai, kolbos, šukės, žarnelės, spalvoti skysčiai ir pats nesąmoningiausias daiktas visoje šioje ,,virtuvėje” – mano smegenys. Jos ramiausiai mirko vandenyje. Jau tirtantį vaikiną nuvedžiau į garsųjį net kelias valandas apipasakotą ir vos jau ne legendomis apipintą aštuonių kvadratinių metrų kambarį. Atėjau ir matau: ant žemės guli liesutis kūnas, ,,The Arctic Monkeys” plokštelė padėta šalia, kampe numesta surūdijusi Coke skardinė.
- Remai, ačiū tau. Nebėk, - sulaikiau berniuką ranką. – Nebėk, - palieku stovėti tarpduryje. Atklojęs apklotą, atsigulu šalia savęs prieš penkis metus. Įjungiu rock’ą. Berniukas viską mato. – Remai, meiluti, būk geras ir atnešk Coke skardinę iš šaldytuvo. – Žinojau, kad jis atneš, jis geras vaikis. Jis juk mano sūnus po penkiolikos metų. – Dabar, Remai, gali bėkti namo. Perduok savo mamai linkėjimį, jei neklystu jos vardas turėtų būti Mari… – nusišypsau. – Bėk iš čia. - Remas dingo net neatsisveikinęs, bet aš būčiau lygiai taip pat. pasielgęs
Iš šio sapno nenorėjau pabusti.
,,The Arctic Monkeys” drebina mano ausis, Coke maloniai šaldė delną, smegenų stimuliatorius vėl pradėjo veikti. Aš vėl miegu.
Ate, Remai.
Rodyk draugams
